Belaukiant meno video zaidimuose

Auksinis parodyk-paspausk žanro (angl. point-and-click) periodas buvo 90-aisiais. Ta pati talentinga komanda sukūrė
daug žaidimų, nuo pačios pradžios išleisdami industriją nusiaubusius žaidimus. Maniac Mansion, Day of the Tentacle, Sam and Max, Full Throttle, Monkey Island serija, ir galutinis to periodo aukščiausias taškas - Grim Fandango.

Tai pats pirmas trimatis parodyk-paspausk žaidimas, 1998 metų, ir jis atrodė ypatingai solidžiai ir gražiai. “Alone in the Dark” iš ankščiau pradėjo naudoti realaus laiko trimačius veikėjus iš anksto nupieštose trimatėse aplinkose, bet LucasArts sugebėjo tai panaudoti kitame žanre ir ypatingai sėkmingai. Veikėjai yra daug geresnės skulptūros negu visų likusių ir dabartinių žaidimų veikėjų, nors vis dar prastokos lyginant su kitomis sritimis, valdymas neretai tikras malonumas. Eksperimentai su kameromis - maloniai nuteikiantys.

Pirmojoje pastraipoje sąrašas “LucasArts” žaidimų yra komedijos, išskyrus paskutinįjį, kuris išlaiko lengvą, gero skonio juokelių atmosferą noir stiliaus epiniame detektyve. Kažkaip epiniai detektyvai neapsieina be religinės temos, ir šis nėra išimtis. Protagonistas atlieka giltinės vaidmenį - pasitinka naujai kojas pakratusiosius. Ir priklausomai nuo vargšelės sielos gyvenimo, jis pasiūlo… kelionės paketą. Pasirodo, numirusiųjų pasaulyje jis tik kelionių agentas, padedantis sieloms įveikti savo keturių metų kelionę, ir dar kuriam prastai sekasi. Pomirtinis pasaulis vaizduojamas 1950-aisiais metais. Taikli atmosfera yra būtent bruožas, kuo “Grim Fandango” išsiskiria ne tik iš kitų žaidimų, bet ir turi kertinį akmenį prieš kitas meno rūšis.

Norėdamas susipažinti su noir, gali pažiūrėti klasikinius kino filmus “Casablanca”, “The Maltese Falcon”, “Out of the Past”, “Chinatown”, ar daugelį kitų. Bet filmo žiūrėjimas yra labiau stebėjimas įvykių, kad ir kiek įsijaustum į tą dekadentišką protagonistą. O žaidimas priverčia tave dalyvauti, bendrauti, reaguoti į viską, kas vyksta kūrinyje. Ne tik kad lakstai po prirūkytas menininkų kavines, ūkanotus tuščius restoranus beskambant fortepijonui, nešvariais darbais pagarsėjusio savininko kazino. Ne tik kad flirtuoji su femme fatale, bendrauji su vargstančiais uosto darbininkais ar revoliucionieriais. Pats esminis žaidimo elementas, galvosūkiai - jie, jie priverčia tave mąstyti kitaip. Priverčia bendrauti su į skolas įdribusiais nusikalteliais, korumpuotais policininkais, šantažuoti, apsukti priešus apie savo pirštus ir priversti pamilti savo gyvenimo po mirties meilę. Visi gyventojai, keliauninkai elgiasi taip autentiškai, lyg būtų mūsų nebuvę amerikiečiai seneliai iš juodai baltų kino ekranų, pagražinti noir ir anekdotų stereotipų.

Bežaidžiant jį galima nusistebėti neišdildomu originalumu ir genialumu. Iš tiesų tai labai, labai daug dalykų yra perimta iš įvairių šaltinių. Kai kurie vizualiniai elementai įkvėpti meksikiečių visų šventųjų diena, atmosfera ir didžioji dalis veikėjų klasikinių šio žanro filmų. Kaip pats storasis blogiukas, jie it nulipę iš ekranų. Tai, matyt, taipogi labai padėjo įgarsintojams: balsai tokie pat archetipiniai. Tačiau tai nereiškia, kad tai nupigina kūrinį. Eklektiškumas įprastai siaubingai pakenkia bendram vaizdui - nebūna vientisos stilistikos, o nesuderinta marmalynė. Iš tiesų, “Grim Fandango” tai įpūtė daugiau gero vėjo, nei blogio. Nors labai trūksta akcentuotų temų, vientisumo, kulminacijos kreivės, tai yra ženklai nebrandžios išraiškos priemonės, o ne maišalynės pertekliaus.

Man baisiai gaila dėl komandos likimo. Video žaidimai, tai jauna ir gan chaotiška būtybė, dar formuojanti savo griaučius. O tai yra labai svarbu - atrasti esmines taisykles, jas įtvirtinti ir paskelbti, po to vystyti diskusiją. Gaila, jog Tim Schaferio komanda po to netęsė šio žanro. Iki šių dienų galbūt būtume turėję vieną žanrą, kuris tvirčiau jau stovėtų priešais bent holivudinius filmus. Neseniai pasirodę epizodiniai parodyk-paspausk žaidimai, “Sam and Max” ir Strong Bad serija, rodo potencialą į šviesesnę ateitį: priimtinesnius formatą ir, na, bent jau ciklinės “kompozicijos” vystymą…

“Grim Fandango” yra vienas iš nedaugelio, išdrįsiu pavadinti, vaidybinių žaidimų, kurio veiksmas trunka ilgiau, nei kiek tenka žaidėjui paaukoti. Pagrindinis veikėjas apkeliauja pomirtinį pasaulį, kaip ir kiekviena siela, keturis metus. Tad žaidimas suskirstytas į keturis aktus, besiskiriančius vietovėmis ir pagrindine užduotimi. Yra linijinių užduočių, bet atsirado daug nelinijinių galvosūkių, palengvinant truputį kai kurias itin sudėtingas vietas, visgi ta eilė parodyk-paspausk žaidimų buvo sudėtinga.

Visi kūriniai esme ir atmosfera yra labai lengvo pobūdžio - komedijiniai. Žaidimų pasauliai, tai transfigūruota realybė, žaidėjo žvilgsnis patampa ironišku ne į veikėjus ar juos supančias aplinkas, bet į mūsų gyvenimą. Tiesa, tiek, kiek JAV yra jūsų namai: man tai nėra itin artima, nors viskas suprantama. Kaip ir Karibų salos viduramžiais, kur vietiniai salų gyventojai prasiverčia turizmu, blogasis juodabarzdis atidarantis atrakcionų parkus ir pnš. Norėtumėte Džordžui Vašingtonui įbrukti sprogstantį cigarą, kad pavogti iš jo dantų protezus? Pasaulėžiūra amerikoniška - ne tik minėtosios erdvės, o va pagrindiniai veikėjai yra naivūs idealistai, kurie yra dori, siekia gėrio. Pagrindinės temos tai karjera ir truptis meilės. Menis Kalavera išbėga gelbėti paskutinės klientės ne vien iš susižavėjimo, bet ir tai, kad tai gali padėti jam ištrūkti iš savo darbo, ir dar išaiškinti firmoje sukčiavimą. Semas ir Maksas visgi - tik dirba savo darbą. “Psychonauts” vaikėzas turi dideles ambicijas ir svajones… patapti geriausiu pishonautu. Nėra visiškai visos amerikietiškos vertybės nagrinėjamos, mat niekur nefigūruoja svarbiausia tema - šeima, o gal net ir amerikietiška svajonė. Neprastas kūrėjų humoro jausmas, kartais turintis skonį, labiausiai pasireiškia protagonistuose, dažniausiai jiems naruojant visa, kas juos supa, skaldant anekdotus. Veikėjų portretai irgi yra lengvai pašaipūs: liftų taisytojas iš “Grim Fandango”, kažkas panašaus į rytų Europietį, Semas ir Maksas net mini Lietuvą ties suglamžytu ankstesniu JAV nepriklausomybės akto eskizu. Didelė padėka kompanijai už muziką. Puikus džiazas ir etninė muzika vainikuoja Menio Kalaveros kelionę - net buvo išleistas garso takelis. Tikrai skanu. Nepašykštėjo ir dalis senosios komandos kažką geresnio pagauti ir naujiesiems Semo ir Makso nuotykiams.

Gerai, užtenka apie tai. Norėčiau pasidalinti mintimis, ties šitokio žaidimo “žanro” minusais. Esminė problema yra sustojęs veiksmas. Štai tu patekai į naują aplinką, tu pakalbėjai su visais naujais pažįstamais, bet nežinai, ką daryti. Tai opi ypač senesniųjų kūrinių problema. Neretai patenki į naują, pavadinkime, etapą, teturėdamas vos žalią supratimą, ką turi daryti. Gerai, reikia laukti merginos šitame bare. Tai kodėl aš galiu išeiti ir vaikščioti po miestą? Jame kaip ir niekas naujo nevyksta. Kodėl Menis visus metus laukė, ir staiga kažkas įvyko, pasikeitė mum nežinant? Ir turime medžioti bet kokią informaciją, ties ko turėtumėme siekti dabar. Ne tik šitas pasimetimas, bet detektyviniuose žaidimuose pastoviai yra “choke”/“bottleneck” taškai, kai žaidėjas negali tęsti žaidimo. Yra kažkoks galvosūkis, o gal nepastebėtas objektas, kuris vilkiną tąsą. Tuo metu, su visais prašnekėjęs, tiesiog tipinėji vietoje. Gali net ilgai tą daryti. Porą valandų? Nenuostabu, kad kartais žaidimai tokie ilgi! Gaila, vienintelis efektyvus sprendimas yra internete surastas perėjimas. Na, arba ilgas, gilus, nuoširdus žaidimo sprendimas. Bet tupėjimas klozete - nėra itin malonus, ir pagal šiuolaikinę žaidimo mechanikos (dizaino) filosofiją, tai bene blogiausia. Sekanti problema, su tuo stipriai susijusi, tai kulminacijos kylimas, tempo sprendimas. Jisai yra visur sprendžiamas labiausiai su žaidimo mechanika. Šio žanro atveju, tai būtų kuriama sudėtingesnėmis užduotimis, o karščiausiame taške būtų sunkiausias uždavinys. Prašom, bet kaip dėl aptarto “tupyko”? Jisai tikrai numuša visą jaudulį. “Grim Fandango” momentais padarydavo keletą paprastų ir greitų uždavinių, o “Valve” šitai sprendžia darydami užduotis per kažkiek laiko. O dar gi yra tradicija, kad negalima numirti, arba užstrigti vietoje ir nebeišsisukti iš situacijos? Man ypač trukdo labai limituotas bendravimas kad ir su kertiniais asmenimis. Dažniausiai tepadaryta, kad po porą paspaudimų kažką aptariate. Jeigu būtų naudojamas modelis, kuris naudojamas naujesniuose RPG tipo žaidimuose, kur kad su savo komandos nariais gali kalbėtis gan ilgai, priklausomai nuo tarpusavio pasitikėjimo. Tai padeda sukurti stipresnį ir daug gilesnį pasaulio ir žmonių portretą, ir tai būtų daug nuostabiau, nei porą atseit protingų remarkų - eik šalin. Vudis Alenas kiekvienoje scenoje tarška apie viską, palyginus su šiuo vidutinišku kūrėju, dažnas detektyvinio žanro žaidimas yra tylusis kinas. Arba visi rengiasi laidotuvėm. Tikriausiai milžiniškas galvos skausmas yra tempo valdymas. Mat tempas priklauso tik nuo žaidėjo protingumo. Ar jisai greitai išsprendžia mįsles, ar ne? Lėtas pilietas dažnai užvilkins žaidimą, vieni žmonės ties vienais iššūkiais pasiklysta, kiti ties kitais. Tai juk visiškai sunaikina esminį kūrinio elementą, nuo kurio priklauso, ar tai yra malonu ir įdomu. Kiti dalykai yra antraeiliai šiems aspektams.

Point-and-click žaidimai, iš šerdies gan detektyviniai, bet pagal žio žanro pionierius - komedijiniai, susijungė į šių kitokių medijų žanrų terminų, komiškas detektyvas, perliuku. Pasinaudojant giliomis amerikos nior stiliaus šaknimis, “Grim Fandango” patapo tikra retrospektyva į užmirštus laikus ir užmirštą pasaulį, kur korupcijos akibrokštai buvo panosėje, o visi buvo su kostiumais ir rūkydami cigaretes ramiai ir saldžiai flirtavo nakties skraiste apdengti. Etniniai elementai pagardina savo paslaptimi ir kitoniškumu, kaip mes jaustumėmės patekę į tikrąją mirusiųjų karalystę. Žaidimas ne naujas, ir pasižymi sunkiomis užduotimis, leidžiančiomis giliau, lydint taikliam džiazui, pasinerti į tokius laikus, nors ir tuo pačiu tai naikina žaidimo tėkmę. Bet jis vis dar originalus ir išsiskiriantis. Rekomenduoju pabandyti pasinerti už gyvųjų pasaulio ribų, jei domina “vintage”, jei patinka seni 50-ųjų metų amerikiečių filmai, femme fatale, ir “geresni laikai”, bent jau tiek, kiek jūs pagausite, ką tokio pasaulio ironiškas vaizdavimas iš tiesų galėtų riekšti to meto tikriesiems piliečiams.

Adults only! Kaip Meniui, žaidimų dar laukia ilgas kelias. Thomas Ott, ištrauka iš “Vienos savaitės”.